Svajonė - kad "Nevėžis" taptų kietasprandžių ir kietakakčių komanda (interviu)

Praėjusią savaitę Kėdainių „Nevėžis“ užbaigė savo pasirodymą 24-ajame „Tete-a-Tete Casino-LKL“ čempionate. Devintąją vietą užėmę kėdainiečiai su 7 pergalėmis ir 29 nesėkmėmis į atkrintamąsias varžybas neprasimušė.

„Prieš prasidedant sezonui, išsikėlėme tikslą pakliūti į stipriausių lygos komandų aštuonetuką. Išlaikyti vietą LKL‘e, tarkime, buvo daugiau mūsų „Tikslas B“. Atkrintamosiose nežaidžiame, todėl tikslas – neįgyvendintas“, – po paskutiniojo sezono mačo, vykusio ne kur kitur, o Kėdainių arenoje, konstatavo vyriausiasis Kėdainių „Nevėžio“ treneris Paulius JUODIS (38).

Devintajai vietai – objektyvios priežastys

– Ar jus asmeniškai labai nuvylė tai, kad nepavyko įgyvendinti klubo vadovų sezono pradžioje kelto tikslo prasibrauti į atkrintamąsias? – „Rinkos aikštė“ paklausė P. Juodžio.

– Kadangi nebuvo įvykdyti komandos vadovų keliami reikalavimai, sezono teigiamai vertinti negaliu.

Nevertinčiau sezono ir neigiamai. Pirmas dalykas, reikia pasižiūrėti, kokia yra komanda ir kurioje vietoje esame. Nenorėčiau pernelyg gilintis į finansinius dalykus, bet finansai krepšinyje labai svarbu – už atitinkamą kainą tu gali nusipirkti atitinkamo lygio žaidėją.

Kai lygiagrečiai pastatai visas dešimt Lietuvos krepšinio lygos komandų, tuomet matai, kad realiai, pagal savo sudėtį „Nevėžis“ ir turėtų būti aštuntas–devintas. O gal netgi ir dešimtas, kadangi Šiaulių suburta komanda nuo mūsų absoliučiai nesiskyrė. Stengėmės kovoti kiekvienose rungtynėse, daug jų mums nepasisekė, bet yra objektyvių priežasčių, kodėl taip nutiko.

– Kokios gi tos priežastys, treneri?

– Galbūt padariau klaidą komplektuodamas komandą. Tikėjausi, kad sezoną ištempsime su septyniais–aštuoniais pagrindiniais žaidėjais, o likę šiek tiek pagelbės. Šitoje vietoje išties buvau neteisus.

Visiškai sukomplektuota komanda yra dvylika žaidėjų. Nekalbu apie vedančias lygos komandas – Kauno „Žalgirį“ ar Vilniaus „Lietuvos rytą“, kurios turi keturiolika krepšininkų, gali sau leisti kai kurių neregistruoti į vienas ar kitas rungtynes. Mes jų turėjome dešimt. Du iš jų – Antanas Bertašius ir Arminas Kelmelis dar nėra pribrendę LKL kovoms.

Taigi, žaidėme su aštuoniais žaidėjais. Kuriam nors gavus traumą, liekame septyniese. Pasibaigus naujų žaidėjų registracijos laikui, traumas patyrė visi keturi mūsų legionieriai. Treniruotėse sportavo šeši krepšininkai.

Prieš porą mėnesių prisijungęs Daiquanas Walkeris taip ir neatrado savęs mūsų komandoje. Tai nėra lengvas ir greitas procesas, su laiku turi ateiti pripratimas prie komandos draugų, europietiškos krepšinio sistemos.

Tad sužaisti penkiasdešimt LKL ir Baltijos krepšinio lygos rungtynių per sezoną lygiaverčiai su pajėgiomis komandomis yra labai sunku.

Trūko lygiaverčių keitimų starto penketo žaidėjams

– Dar sezono metu minėjote, kad didelė komandos bėda yra toji, jog ant atsarginių žaidėjų suolo sėdus startinio penketo krepšininkams, jiems tiesiog neatsirasdavo lygiaverčio pakaitalo. Starto penketo nariams už pasiaukojimą medalių kabinti nereikėtų?

– (šypteli) Iš dalies, gal ir taip. Vienaip ar kitaip, viso sezono metu, ypatingai – kai prasidėjo pralaimėjimų serija, stengiausi į komandą įnešti kaip įmanoma mažiau negatyvumo, į viską žvelgti per pozityvumo prizmę, kadangi žaidėjui įdavus daugiau negatyvo gali jį dar labiau sugniuždyti. Ieškodavau kompromiso, sakydamas, kad galbūt šitoje situacijoje reikėjo pasielgti kaip nors kitaip.

– Be komplektacijos, treneri, ką dar būtumėte daręs kitaip, jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, į rudens pradžią?

– Aš pats savęs to klausiu. Bazinius dalykus daryčiau taip pat. Vis tik turiu savo supratimą apie krepšinį, savitą šio žaidimo filosofiją. Mums, ko gero, reikėtų fizinio pasirengimo trenerio, ką turi praktiškai visos lygoje rungtyniaujančios komandos. Sezonas išvargino, po naujųjų metų sušlubavome su fiziniu pasirengimu.

Aikštėje – kovoti ir mirti

– Pauliau, kaip manote, ar kėdainiečiai nusivylę devintąja „Nevėžio“ vieta?

– Tikiu, kad ne. Neturėtų būti nusivylę. Juk kiekvieną kartą išėję į aikštelę mes kovėmės. Buvo tokių mačų, kuriuos pralaimėjome vos keliais taškais. Kažkur nepasisekė, kažkur žaidėjams patirties pritrūko su šaltais nervais ar racionaliais sprendimais rungtynių gale. Pritrūko žaidėjų rotacijos. Gal kai kada ir mano emocionalus elgesys patvirtina, kad atiduodu visą save tiek treniruotėse, tiek rungtynėse, kiek galima labiau stengiuosi ir žaidėjus tuo užkrėsti, kad jie eitų „kovoti ir mirti“ aikštelėje.

– Ar jūsų auklėtiniai taip ir eidavo – „kovoti ir mirti“ ant parketo kiekvienose rungtynėse?

– Vieni – ėjo, kiti galbūt rungtyniavo šiek tiek prisitaupydami. Analizuodamas mūsų sužaistas rungtynes, žaidėjams konkrečiai rodydamas epizodus, pirštu baksnodavau: „Pasižiūrėkit, mūsų tik vienas žaidėjas griūva ant kamuolio, o varžovų – net du, tad kodėl mes negalime keturiese ant jo virsti?“. Kai kada šie prašymai pasiekdavo jų ausis. Tačiau ne visada.

Techninėmis – antras po Jasikevičiaus

– Užsiminėte apie savo paties emocionalumą rungtynių metu. Kiek gi vyriausiasis Kėdainių „Nevėžio“ treneris per šį sezoną susirinko techninių pražangų už ginčus su rungtynių arbitrais?

– (šypteli) Iš tikrųjų, neskaičiavau. Kiek minėjo klubo direktorė, techninėmis pražangomis esu antras lygoje po Šarūno Jasikevičiaus, ir tuo tikrai nesididžiuoju. Norėčiau grįžti prie to, kad gyvenu tomis rungtynėmis, pergyvenu, stengiuosi, atsiduodu visu šimtu procentų kiekvienų jų metu. Galbūt iš to techninės ir išplaukia?

– O ar arbitrai, jūsų akimis, dažnai klydo?

– Pripažinkime – visi daro klaidų. Tačiau skaudžiausia yra tada, kuomet rungtyniauji, sakykime, skirtingomis taisyklėmis. Kada žaidimas vyksta vienodomis taisyklėmis, tiek pirmai, tiek antrai komandai identiškos situacijos traktuojamos vienodai – viskas tvarkoje. Vis tik labai gaila, kai matai, kad vienoje aikštelės pusėje žaidžiama pagal vienas, o priešingoje pusėje – jau pagal kitas taisykles.

Šiemet, beje, atsirado naujovė – teisėjai po kiekvienų rungtynių abiejų tarpusavyje žaidusių  komandų vyriausiesiems treneriams atsiunčia rungtynių analizę. Joje detaliai paaiškinami diskutuotini momentai: kada, kur, kokią minutę teisėjas sušvilpė, ir ar jis buvo teisus. Paradoksas tas, kad rungtynių metu apeliuodamas teisėjui, jog jis švilpdamas suklydo, gauni techninę pražangą, o atsivertęs ataskaitą pamatai, kad tai ir buvo arbitro klaida. Tada rankos išties nusvyra.

Prieš rungtynes neretai būna aiškios komandos favoritės. Mes praktiškai niekada nebuvome favoritai, ypatingai – išvykoje (šypteli). Krepšinyje egzistuoja vadinamieji namų švilpukai. Ir tai šio sezono metu teko pajusti.

Tačiau tai jokiu būdu nėra kaltųjų ieškojimas.

Keturi skaudūs dzūkų smūgiai

– Šį sezoną kartu su Šiaulių „Šiauliais“ užbaigėte anksčiausiai. Ar sudėtingas laikotarpis buvo?

– Sunkus, bet įdomus (šypteli).

– Pauliau, kurios šio sezono rungtynės jums buvo sudėtingiausios?

– Jeigu atvirai, vienos sunkesnių buvo Baltijos krepšinio lygos paskutiniosios ketvirtfinalio rungtynės su Tartu „TU Rock“. Solidžiai sužaidę išvykoje, parsivežę pergalę ir dviejų taškų rezervą, buvome praktiškai įsitikinę, kad galime peržengti šį etapą. Tad pralaimėjimas buvo labai skausmingas.

Antras toks pralaimėjimas, ir netgi ne vienas, o visi keturi – Alytaus „Dzūkijai“. Kaip bebūtų apmaudu, tai komandai nė karto „neįkandom“. Ji mums labai neparanki. Tai komanda, kuri neturi kažkokių išskirtinų žvaigždžių ar labai brangių krepšininkų. Aš „Dzūkiją“ vadinu kietaspradžių ir kietakakčių komanda, kuri nei pati žaidžia, nei kitiems duoda žaisti (juokiasi).

Visi keturi susitikimai buvo apylygiai, bet jų pabaigose mums teko pripažinti alytiškių pranašumą. Skaudžiausia buvo tai, kad pralaimėjome ne taktiniuose dalykuose, ne krepšinyje, bet paprastoje vyriškoje kovoje.

– Jeigu Alytaus „Dzūkija“ yra kietasprandžių ir kietakakčių komanda, kokia tuomet yra „Nevėžis“?

– (juokiasi) Labai norėčiau, kad ir mes būtume tokie. Kai kur „atstovėjom“, sužaidėm, buvom stiprūs, tačiau „Dzūkija“ šiemet buvo už mus stipresnė.

Net ir po pralaimėjimų serijos – neprarasti pasitikėjimo savimi

– Sezono pradžioje pasidžiaugėte po trejų metų užsienyje sugrįžęs darbuotis į Lietuvos krepšinio lygą. Ko šio sezono metu išmoko vyriausiasis „Nevėžio“ treneris?

– Niekada nenuleisti rankų ir kovoti iki galo. Po pralaimėjimo turi daryti išvadas, ką blogai padarei, stengtis taisyti tas klaidas.

Deja deja, mums tų pralaimėjimų šiemet atseikėjo nemažai. Teko nuryti karčią piliulę. Aš džiaugiuosi, kad žaidėjai per šituos metus išmoko labai daug. Man pačiam smagu stebėti, kaip kai kurie jų padarė milžinišką pažangą.

– Sakykime, pralaimite jau antras, trečias, penktas rungtynes iš eilės. Kaip save motyvuoti kovoti toliau, kaip nenuleisti tų rankų ir išlaikyti pasitikėjimą savo jėgomis?

– Kažkaip tenka. Tuo krepšinis ir įdomus, kad čia – tarsi paralelė su tikru gyvenimu. Niekada negali pasiduoti. Jeigu užsibrėžei tikslą – jo atkakliai sieki. Negali palūžti. Būna sunkių momentų. Būna, atrodo, kad sistema neveikia, kad viskas blogai, viskas griūna...

Jeigu treneris netikės savimi, žaidėjai tai labai greitai užuos. Esi priverstas tikėti tuo, ką darai, ir įteikti savo auklėtiniams.

Ūpą labai pakėlė paskutinioji mūsų pergalė, iškovota prieš Prienų-Birštono „Vytautą“. Man pačiam džiugu, kad vyrai šitaip kovojo. Jau nebeturėjome vilčių patekti į atkrintamąsias rungtynes, tačiau nepalaidojome sezono, kovojome, ėjome, stengėmės ir, pasirodo, esame pajėgūs įveikti tą patį „Vytautą“.

Norėtų likti „Nevėžyje“ dar vienam sezonui

– Treneri, ne paslaptis, kad Kėdainių „Nevėžis“ yra linksniuojama kaip lygis autsaiderių komanda. Ar psichologiškai sudėtinga stovėti už autsaiderių ekipos vairo?

– Tikrai taip. Todėl, kad tiek žaidėjus, tiek mane patį, kaip trenerį, iš tikrųjų užgrūdina ir gerą atmosferą komandoje kuria pergalės. Jos yra pats pirmas, pats svarbiausias dalykas. O kuomet sezono metu yra daug pralaimėjimų, žaidėjai po truputį ima nepasitikėti savimi, po to – komandos draugais, galiausiai – ir trenerio sprendimais. Tai – tarsi užburtas ratas. Gerą mikroklimatą, pasitikėjimą komandos draugais, savo jėgomis kuria pergalės. Meluočiau sakydamas, kad lengva treniruoti tokią ekipą.

– Vienas sezonas baigtas, prasideda pasiruošimas, generuojamos mintys kitam?

– Kai tarpsezonio metu atvykau į komandą, su jos vadovais kalbėjome apie bendrą dvejų metų darbą. Aš puikiai žinojau, kad stebuklų iš karto nebūna. Dabar kaip tik įmanoma reikia stengtis išlaikyti pagrindinius šio sezono žaidėjus, kurie tarpusavyje vienas su kitu jau rado ryšį, pasistiprinti patyrusiais žaidėjais, pageidautina, lietuviais.

– Lietuviais?

– Užsieniečiai nėra stebuklas. Pažiūrėkite, visoje Europoje lietuviai yra labai vertinami žaidėjai. Tiesa, šiai dienai pajėgaus lietuvio mes tiesiog negalime įsigyti, todėl, kad geri žaidėjai yra brangūs.

Be to, kaip ten bebūtų, lietuvių tarpusavio ryšys stipresnis nei užsieniečių. Tautiečiai elementariose situacijose tarpusavyje gali susitarti, nuspręsti, kaip pasielgti.

Juk, sakykime, Klaipėdos „Neptūno“, Prienų-Birštono „Vytauto“ ar Utenos „Juventus“ prioritetas yra būtent lietuviai. Jie turi tarpusavio ryšį, panašų žaidimo supratimą, praėję lietuvišką krepšinio mokyklą, kurioje jiems buvo sudėti visi pagrindai. Treneriui gavus gerą krepšininką lietuvį, aikštelėje, kai kada, išsisprendžia labai daug problemų.

– Kokią komandą kitame sezone treniruos Paulius Juodis?

– Dar nėra aišku. Viską sprendžia „Nevėžio“ valdyba.

– Jeigu kuris nors kitas LKL klubas išreikštų pageidavimą matyti jus, kad ir ne vyriausiojo trenerio poste, bent jau – trenerių štabe, kaip pasielgtumėte?

– Pasakysiu taip: su Kėdainių „Nevėžiu“ kalbėjomės apie dvejų metų darbą. Aš nesu iš tų žmonių, kurie meta viena ir bėga prie kito. Aš galvoju, kad „Nevėžyje“ esu dar daug ko nepadaręs ir noriu tai nuveikti.

– Ar antrojo sezono pakaktų įgyvendinti visiems „Nevėžio“ dirigento užmojams?

– Manau, kad taip (šypteli).