Proveržio sezoną baigęs Žemaitis: esu labai dėkingas Antanui Sireikai

Šis 2020-2021 m. „Betsafe-LKL“ sezonas artėja prie pabaigos, komandos pasitinka lemiamą sezono stadiją ir kovoja dėl galutinės rikiuotės turnyro lentelėje. Tiesa, vienas būtent šiame sezone naujomis spalvomis sužibęs krepšininkas – Alytaus „Dzūkijos“ įžaidėjas Kristupas Žemaitis – svarbiausiu metu savo komandai padėti nebegali.

24 metų 192 cm ūgio kaunietis „Betsafe-LKL“ čempionato sirgaliams tapo vienu didžiausių šių metų atradimu – net po 31 minutę vidutiniškai rungtyniavęs įžaidėjas buvo viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia figūra Alytaus komandoje.

Per 26 sužaistus mačus K. Žemaitis rinko 11,6 taško, atkovodavo po 4,2 kamuolio ir atlikdavo po 6,1 rezultatyvaus perdavimo, taip fiksuodamas bendrą 16,4 naudingumo balų vidurkį.

Vis dėlto, anksčiau laiko šį K. Žemaičio proveržio sezoną pabaigė patirta trauma. Rungtynėse prieš Prienų ekipą įžaidėjas stipriai susižeidė kairės rankos nykštį – piršto raumuo plyšo, todėl teko atlikti operaciją. Kamuolį į savo rankas šis krepšininkas vėl gales paimti geriausiu atveju vasarą, o grįžtį į įprastą treniruočių rėžimą – vidurvasarį.

Bendrai pats K. Žemaitis dar prieš penkerius metus nebuvo pilnai užtikrintas, kad krepšinis – jo gyvenimo kelias. Kaip sako pats žaidėjas, terminą profesionalus krepšinis jis suprato tik vos sulaukęs pilnametystės – būdamas aštuoniolikos.

Nemažai prie tokio K. Žemaičio, kokį dabar aikštelėje mato visi „Betsafe-LKL“ čempionato žiūrovai, prisidėjo ir visi jo gyvenimo treneriai – kalbėdamas su LKL.lt, krepšininkas net kelis kartus nuoširdžiai padėkojo visiems prie jo tobulėjimo prisidėjusiems specialistams, o savo karjerą juokaudamas pats krepšininkas kol kas mato tik „iš šiltnamio“.

„Tikrai visi treneriai manimi pasitikėjo. Sakyčiau, kad iki šiol krepšinyje esu šiltnamio sąlygomis. Esu visiems labai dėkingas“, – kukliai šyptelėjo savo sugrįžimo laukiantis krepšininkas.

Plačiau apie K. Žemaičio karjerą, mąstymą pakeitusias rungtynes, šį proveržio sezoną ir artimiausius tikslus – LKL.lt interviu.

– Pradėkime nuo aktualios, bet kiek liūdnokos temos – jūsų patirtos traumos. Kaip klostosi reabilitacija, kada ketinate sugrįžti į krepšinį?

– Patyriau kairės rankos nykščio plyšimą. Prireikė operacijos, bet džiaugiuosi, kad ją pasidariau, nes be operacijos tikrai nebūtų taip sklandžiai sugiję. Taip, gaila, sezonas baigtas, bet galima įžvelgti ir pliusų – visų pirma, tai yra kairioji ranka, visų antra, turiu sveikas kojas, o tai reiškia, kad netrukus galėsiu vėl sportuoti, grįžti į treniruotes. Gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje jau galėsiu dirbti ir su kamuoliu.

– Turbūt svarbu tai, kad nenukentėtų geriausias laikas tobulėti – vasara? Kiek jos tenka kasmet paaukoti krepšiniui?

– Taip, tikrai kiekvieną vasarą reikia dirbti du kartus per dieną, treniruotis. Bet tai nėra aukojimasis. Viską įmanoma suderinti – ir treniruotes, ir vestuves, ir draugų gimtadienius. Svarbiausia nusiteikti aktyviai vasarai, o kai esi motyvuotas, nėra bėdų visur suspėti.

– Kada Kristupas Žemaitis suprato, kad jis taps profesionaliu krepšininku?

– Sakyčiau, kad pilnai tai supratau būdamas aštuoniolikos metų. Tuo metu žaidžiau „Žalgirio“ dubleriuose. Tai buvo pirmasis mano profesionalus kontraktas. Prisimenu, kad pirmasis sezonas NKL tikrai buvo sunkus man asmeniškai. Tuo metu dar nesuvokiau, kiek daug reikės dirbti, nesupratau, kaip stipriai reikia tam pasiryžti. Tikrai nuvyliau tiek pats save, tiek turbūt trenerius, aplinkinius. Tada supratau, kad noriu žaisti tikrai aukštesniame lygyje, noriu pats būti žymiai geresnis. Maždaug tuo laikotarpiu atėjo ir aiškus suvokimas – turiu daugiau dirbti, daugiau spausti save, siekti maksimumo.

– O vaikystėje ir paauglystėje nebuvote tas, apie kurį treneriai kalbėjo, kaip apie būsimą gerą krepšininką?

– Vaikystėje tikrai nebuvo kažkokių kalbų, kad aš tikrai tapsiu krepšininku. Ką jau kalbų – aš ir pats tiesiog lankiau krepšinį, mėgavausi šiuo žaidimu. Kai buvau dvylikos-trylikos metu, niekuo neišsiskyriau iš kitų. Tas rimtesnis krepšinis prasidėjo gal tik paskutiniais metais, kai žaidžiau Sabonio krepšinio mokykloje. Ten žaidėme RKL, turėjau svarbų vaidmenį komandoje, suvokiau, kad toliau niekur nenueisiu, jei nedirbsiu daugiau. Viskas vyko labai natūraliai ir, sakyčiau, susiklostė gana vėlyvame amžiuje.

– Esate tapęs Europos U-20 pirmenybių vicečempionu. Kiek jus asmeniškai pakeitė tas turnyras?

– Tas finalas yra turbūt vienas skaudžiausių mano pralaimėjimų gyvenime. Karjera dar tikrai nėra ilga, bet tas rungtynes be galo norėčiau peržaisti. Bendrai tai buvo gana keistas čempionatas – pradėjome blogai, dviem pralaimėjimais. Vėliau iškopėme į pusfinalį, žaidėme prieš akivaizdžius turnyro favoritus – turkus – bet juos sugebėjome įveikti. Finale ėjome žaisti tik dėl aukso – laukė dvikova prieš ispanus, mes buvome stipresni už juos. Bet viskas apsivertė aukštyn kojomis, pralaimėjome tą finalą labai skaudžiai. Vis tik, iš to čempionato parsivežiau aibę gerų patirčių. Buvau pagrindinis įžaidėjas, turėjau didelį trenerio pasitikėjimą, buvau išrinktas ir į simbolinį penketuką – tokie dalykai rodė man pačiam, kad esu gerame kelyje. Bet visa tai buvo bendraamžių lygyje, aš visada žinojau, kad vyrų krepšinyje viskas prasidės tarsi iš naujo. Bendrai tai tikrai gera vasara buvo – sidabrinė, kupina brandos ir motyvacijos.

– O jūs niekada savo karjeroje neturėjote blogų trenerių? Tokių, kurie mažino norą žaisti krepšinį?

– Dabar galvoju ir tikrai nesugalvoju nė vieno trenerio, kuris man nedavė kažko apčiuopiamo. Visi treneriai yra skirtingi, bet tikrai nė vieno negalėčiau pavadinti blogu. Netgi tuose pačiuose Šiauliuose viskas buvo tvarkoje – išsiskyrėme ne pačiu gražiausiu būdu, turbūt tikėjomės vieni iš kitų daugiau, turbūt norėjome, kad tai būtų gražus ryšys, bet atsisveikinti gražiai nepavyko. Nepaisant to, aš ten turėjau šiltnamio sąlygas – iki šiol esu labai dėkingas treneriui Antanui Sireikai, kuris mane tokį jauną pasikvietė, suteikė tiek daug laisvės, improvizacijos aikštelėje, daug minučių. Turbūt nesugebėjau tuo pasinaudoti, turbūt turėjau būti aštresnis, stipresnis. Tikrai visi treneriai manimi pasitikėjo. Sakyčiau, kad iki šiol krepšinyje esu šiltnamio sąlygomis. Esu visiems labai dėkingas.

– Akivaizdu, kad šis sezonas jums tapo proveržio sezonu. Kaip jūs save privedėte prie tokių gerų rezultatų?

– Viskas vyko žingsnis po žingsnio. Praėjusi vasara tikrai nebuvo kažkuo labai išskirtinė – taip, dirbau daug ir nuosekliai, krepšinis buvo didžiausias mano prioritetas, esu dėkingas treneriams Daliui Lubiui ir Jusitnui Grainiui. Labai viską gerai susiderinau, tiek krepšinio techniką – kamuolio valdymą, metimus – tiek fizinį įdirbį. Tikrai jaučiau, kad stiprėju fiziškai, greitėju, atsiranda aštrumas. Visa tai susideda į vieną rezultatą – pasitikėjimą savimi. Tikrai vis labiau pasitikiu savo jėgomis, didelį palaikymą jaučiu ir iš aplinkos, savo tėvų, širdies draugės, draugų. Tai veda į priekį.

– Prieš sezono pradžią jautėte, kad tai bus geri metai?

– Tiesą sakant, taip, tikrai jaučiau, kad tai bus geras sezonas. Jau Vasaros lygoje jaučiau, kad atrodau gana neblogai. Tuo metu pastebėjau ir savo judesius, reakcijas į situacijas. Pradžia sezono nebuvo stipri, bet aš kažkaip žinojau, kad tai gali būti geras asmeninis sezonas. Treneris labai didelį pasitikėjimą vėl parodė manimi, tikrai labai tinkami man deriniai buvo parinkti. Jaučiau, kad reikia tuo pasinaudoti. Supratau ir tai, kad nebereikia klausyti kitų, nebereikia galvoti, kad gausi velnių, reikia tiesiog imti ir daryti, bandyti. Panašu, kad tai visai pavyko.

– Prieš šį sezoną aibė sirgalių ir krepšinio ekspertų Alytaus „Dzūkiją“ įvardijo kaip turnyro autsaiderę, prognozavo paskutinę vietą. Kiek tokios kalbos pasiekė jus ir kiek tai motyvavo pačią komandą?

– Tikrai viską mačiau, viską skaičiau. Daug domiuosi krepšiniu, skaitau lietuvių žiniasklaidą. Tiesą sakant, žmonės turėjo pagrindo taip manyti – mes labai vėlai pradėjome komplektaciją, skambiomis pavardėmis sirgalių nenustebinome. Taip, mes paskutiniai šiemet jau nebeliksime, bet juk dar liko svarbiausia sezono dalis – galime užimti ir penktą, ir devintą poziciją. Būtina atsižvelgti į tai, kad jei liksime devinti – mus nurašę žmonės bus praktiškai teisūs. Bet noriu atkreipti dėmesį, nors manau, kad tai yra akivaizdu – mūsų šį sezoną tikrai niekas nedaužo, mes einame kautis, duodame kovą beveik visoms komandoms. Reiktų pridurti ir tai, kad mes į kiekvienas rungtynes einame žinodami, kad neturime ko prarasti – per daug nieko nesitiki, eini ir kauniesi. Iš tiesų, jau pirmose sezono rungtynėse pajautėme, kad galime neblogai šiemet atrodyti – matėsi, kad turime potencialo. Tikrai mūsų komandoje puiki atmosfera, surinkti geri žmonės, visi tuo džiaugiamės, nes viskas vyksta sklandžiai ir gana paprastai.

– O kokie yra jūsų artimiausių kelerių metų tikslai, kur svajojate žaisti?

– Svajonė yra Eurolygos lygis. Tai yra ir tikslas, natūralu. Bet į viską reikia žiūrėti realiai – dabar turėjau gerą sezoną čia Lietuvoje, o kaip bus toliau – pamatysime. Karjera klostosi žingsnis po žingsnio, todėl šokti aukščiau bambos nereiktų. Aš labai noriu iššūkiu, labai noriu išbandyti save Europoje. Artimiausias tikslas būtų žaisti tarptautiniame lygyje – kad ir Lietuvos komandoje, bet turėti galimybę pasivaržyti FIBA Europos taurėje arba FIBA Čempionų lygoje.

– Vasarą būsite atviras pasiūlymams ir kitiems Lietuvos klubams?

– Aišku, žiūrėtume visi į sąlygas, bet jei atsirastų pasiūlymas – jį rimtai svarstytume. Visa tai yra labai natūralu ir čia nėra jokia paslaptis. Prioritetą skirčiau Europai, turbūt tiktų žaisti komandoje, kurioje turėčiau mažiau svarbų vaidmenį, nei komandoje, kurioje būčiau pagrindinis, bet žaisčiau tik vietiniame čempionate.