Prie "Wolves" prisijungęs Beručka – apie sugrįžimą į Vilnių, Kurtinaitį ir fanų simpatijas

Puikų praėjusį sezoną Pasvalio „Pieno Žvaigždžių“ komandoje sužaidęs Arnas Beručka neabejoja, kad sprendimas prisijungti prie naujojo BC „Wolves“ klubo yra teisingas, nepaisant visų sklindančių komentarų, ir tikisi, kad komandos iškovotos pergalės padės užkariauti krepšinio gerbėjų simpatijas.

25-erių metų 196 cm ūgio universalus krepšininkas nekantriai laukia artėjančio sezono pradžios ir jam aktyviai ruošiasi.

Pirmajame savo interviu po sutarties su „Wolves“ komanda pasirašymo jis pasidalino mintimis apie sprendimą prisijungti prie „Wolves“, savo asmeninį progresą, treniruočių režimą bei pažintį ir patirtį dirbant su komandos vyr. treneriu Rimu Kurtinaičiu.

– Arnai, kokie tavo įspūdžiai prisijungus prie „Wolves“ klubo?

– Fantastika. Vilniuje. Na, pirmi metai Alytuje, bet ten tokie pereinamieji, tai gaunasi, kad Vilniaus komanda. Esu pats vilnietis, tad, kai atsirado tokia galimybė, susidomėjimas. Sakau agentui: reikia nepaleisti šito šanso. Treneris žinomas, su organizacija irgi viskas bus gerai, nes daug patyrusių žmonių dirba joje. Manau, kad įspūdžiai tik patys geriausi.

– Ar po praėjusio sezono tikėjaisi kilti aukščiau?

– Jeigu atvirai, tai kažkiek tikėjausi, nes sezonas buvo geras. Nebūtinai į „Vilkus“. Šiaip džiaugiuosi, kad išvis pasiryžau grįžti į Lietuvą. Prieš išvažiuodamas į Slovakiją net negalvojau, kad dar grįšiu, nes visai patiko užsienis. Tik norėjau kilti komandos lygiu žingsnis po žingsnio, bet treneris Mantas Šernius įtikino, kad grįžčiau į Lietuvą ir kad viskas bus gerai. To nesigailiu ir tikrai treneriui dėkoju už pasitikėjimą.

Komanda, būkim biedni, bet teisingi, neatrodė labai solidžiai šiais metais. Buvo daug niuansų, daug problemų komandos viduje, bet asmeniškai visada yra, kur tobulėt. Tai dabar nuo sezono pabaigos buvo porą savaičių poilsio ir pradėjau dirbti su treneriais Mantu Jusiu ir Arvydu Gronskiu dirbame kiekvieną dieną, sportuojame ir ruošiamės išeinančiame sezonui.

– Kaip sekasi pasiruošimas naujam sezonui?

– Su treneriu Mantu užtrunkame porą valandų, tai tikrai. Gaunasi, kad sudėliotas grafikas visai vasarai. Kiekvieną dieną po dvi treniruotes išskyrus savaitgalius. Gaunasi krūvis didesnis negu sezono metu. Turiu labai gerus porininkus, visi esam vilniečiai, visi sportuojam čia. Mes visi kartu į treniruoklių salę, ir į krepšinio salę vaikštome. Žinote, geras sparingas treniruotėse yra labai gerai. Jose iš pradžių akcentuojame jėgą, tai tas jaučiasi krepšinio aikštelėje pirmus mėnesius, nes sunku žaisti. Bet laikui bėgant, artėjant sezono pradžiai, vis krūviai mažinami, atsiranda lengvumas. Ir šiuo metu jaučiuosi puikiai tiek salėje, tiek fizinio rengimo treniruotėse.

– Ar „Wolves“ klubas – aukščiausias karjeros taškas?

– Manau, kad taip. Kai buvau to meto „Lietuvos ryte“, tai rolės neturėjau, pagrinde buvau toks treniruočių padėjėjas, Utenoje išvis prisvilta dvejiems metams, buvo nekas. Mačiau, daug kas internete komentuoja, kad per aukštai, kad metelius pradėti kur nors kitur. Bet aš manau „kodėl ne?“. Treneris – geras, pokalbio metu išreiškė pasitikėjimą, aš jį kaip trenerį pažįstu kažkiek. Žaidėjai irgi žinomi. Žukauską, Miniotą žinau, Juškevičius geras vyras, o su Žemaičiu labai gerai pažįstame vienas kitą, bet nesame niekada žaidę kartu. Žiūrėsime, kaip seksis.

– Kokia buvo pirmoji pažintis su treneriu Rimu Kurtinaičiu?

– Rimas Kurtinaitis man davė tą visą vaizdą, kaip turi dirbti profesionaliausi treneriai. Kai žiūrėjau iš šalies ir kažkiek teko būti to dalimi, tai treneris yra labai reiklus, darbštus, duoda ir daug spragilų, jei kažkas negerai. Pačiam irgi teko sugert nemažai, nors ateidavau tik padėti. Bet tikrai malonu iš trenerio pusės, nes tuo metu, kai negalėjau kuo padėt, dar neleido nei žinios, nei fizinės galimybės. Bet dabar jau praėjęs ir trenerį Žydrūną Urboną kažkiek, ir pas Arvydą Gronskį buvau paruoštas mažesniame amžiuje, ir pas Mantą Šernių įgijau daug patirties ir pasitikėjimo. O kaip seksis toliau, tai žiūrėsim. Tikiuosi, kad viskas bus gerai.

– Kokios yra tavo stipriausios savybės aikštelėje?

– Manau, kad gynyba yra viena mano stipriausių pusių. Visąlaik buvo, taip ir yra. Kovingumas, iš manęs neatimsi (kamuolio) – nėra skirtumo ar laimim 20, ar pralaimim 20. Vis tiek aš žaisiu taip tarytum yra lygus rezultatas. Pastaruosius metus labai padėjo išvyka užsienį mano pasitikėjimui, pataikymo iš toli. Procentai paskutinius sezonus yra tikrai labai geri. Apie 40 procentų. Manau, kad galiu daryti daug ką, bet norėtųsi kad kelis dalykus daryčiau geriau. O dabar gaunasi, kad darau visko, bet po truputį. Tai nežinau, kaip čia geriau yra?

– Kokia yra tavo mėgstamiausia pozicija?

– Manau, kad antra pozicija. Kažkiek galiu žaisti su kamuoliu iš tam tikrų situacijų ir manau, kad antra pozicija mano yra pagrindinė. Nors iš bėdos galiu ir trečiu, ir ketvirtu pažaist, ir įžaidėju. Manau, kad galiu užkamšyti nemažai skylių.

– Ar sugrįžimas į Vilnių tau svarbus?

– Manau, kad taip. Vis tiek – Vilnius. Čia užaugęs, praėjęs visą Vilniaus krepšinio sistemą, čia nuo pat mažens iki pirmųjų žingsnių profesionaliame krepšinyje. Užsienyje ar kituose miestuose tik keletą metų esu praleidęs. Viskas man prasidėjo Vilniuje ir tikiuosi, kad visas tas tęstinumas bus Vilniaus mieste.

– Kaip užkariauti fanų simpatijas?

– Manau, kad tik pergalės gali tą atnešt. Tikėkimės, kad viskas bus gerai. Kaip sakoma, geriau mažiau kalbėti ir viską rodyti darbais. Prasidės pasiruošimas, užsidarysim, sportuosim, ruošimės. Treneris tikrai mėgsta sportuoti ir nemažai. Manau, žingsnis po žingsnio, savaitė po savaitės, dirbsime. Rungtynės ateis, praeis, kitos ateis, o mes bandysim tas pergales rinkti. Tikėkimės, kad jų bus nemažai. O kai bus pergalių, manau, bus ir daug fanų.