P.Gershonas nepamiršta žiauraus vakaro, pasibaigusio restorane su Sabu

Tai, kas 2004-ųjų pavasarį nutiko Tel Avive, iki šiol prisimena daugelis Lietuvos krepšinio sirgalių. Pamiršti žydų stebuklo negali ir patys istorinių rungtynių dalyviai.

Atvykęs į Lietuvą buvęs „Maccabi“ treneris Pini Gershonas priminė Arvydui Saboniui pačią skaudžiausią „Žalgirio“ nesėkmę Eurolygoje. „Tąkart smarkiai prisigėrėme. Šis momentas jam buvo labai skausmingas, o man – vienas įspūdingiausių“, – kalbėdamas su Krepšinis.lt pasakojo P. Gershonas.

Skaudus Derricko Sharpo šūvis iš toli tuomet tapo „Maccabi“ klubo čempioniško sezono finišo pamatu, o „Žalgiris“ nuo to vakaro daugiau nė karto taip arti trofėjaus nebuvo priartėjęs.

„Jeigu Gustas būtų pataikęs bent vieną baudos metimą, aš iki šiol gyvenčiau palapinėje“, – juokėsi 64-erių Izraelio krepšinio guru, pabrėžęs, kad būtent šis epizodas nulėmė jo sėkmingą trenerio karjerą.

Kitų metų rudenį A. Sabonis vėl sugrįš į Tel Avivo „Menora Mivtachim“ areną, kurioje žlugo jo svajonė karjerą užbaigti su gimtuoju „Žalgirio“ klubu užkopus ant Eurolygos čempionų pakylos. Kaip ir prieš tuos 12 metų kitoje barikadų pusėje stovės P. Gershonas. Izraelio krepšinio rinktinės vadovas svariai prisidėjo prie to, kad žydai ir lietuviai „Eurobasket 2017“ kovas pradėtų vienoje grupėje.

„Aš jums esu tiek daug skolingas, kad net nesipriešindamas atiduosiu pirmą vietą grupėje. Jeigu mes būsime antri – būsiu laimingas“, – šypsojosi vyras, pripažinęs Izraelio nacionalinės komandos talento stoką.

P. Gershonas vylėsi, kad į uostamiestį Viduržemio jūros pakrantėje rugsėjį atvyks bent 2 tūkst. krepšinio sirgalių iš Lietuvos. Bet kas dar be žydų ir lietuvių sirgalių užpildys Tel Avivo areną ir miesto gatves, paaiškės burtų traukimo ceremonijoje lapkričio 22 dieną.

– Izraelis turi gilią klubinio krepšinio istoriją, „Maccabi“ klubas yra vienas geriausių Europoje, bet tik pirmą kartą rengsite „Eurobasket“ turnyrą. Kodėl taip ilgai laukėte? – Krepšinis.lt paklausė P. Gershono.

– Iki šiol mūsų niekas net neįvardindavo tarp galimų kandidatų rengti čempionatą: mes jau daug kartų prašėme, bet dėl politinių ar kitų priežasčių vis pasirinkdavo kitas šalis. Tačiau dabar – pats tinkamiausias laikas, nes jau daugiau nei 20 metų prasibrauname į finalinį etapą.

– Minėjote, kad Lietuvą pasirinkote dėl istorinių sąsajų, šalių panašumų ir meilės krepšiniui. Bet pažvelgus iš kitos pusės, juk prieš burtų traukimo ceremoniją pirmajame krepšelyje be Lietuvos dar bus Ispanija, Prancūzija ir Serbija. Galbūt tokį pasirinkimą priėmėte paskaičiavę, kad lietuviai – lengviausias grobis?

– Oi ne. Visos šios komandos yra labai geros, o mes neturime pakankamai talento įveikti bent vieną iš jų. Bet santykiai tarp Lietuvos ir Izraelio yra labai geri, todėl tikiu, kad atvyks daug sirgalių ir trenerių (čempionato metu vyks specialus trenerių seminaras – Krepšinis.lt). Būtent tai ir buvo viena iš priežasčių pasirinkti jūsų komandą.

– 2015-ųjų Europos čempionatą baigėte aštuntfinalyje itin skaudžiai pralaimėję Italijos rinktinei (52:82). Kokių rezultatų tikitės ateinantį rudenį?

– Mūsų tikslas – patekti į lemiamą varžybų etapą Stambule kartu su Lietuva. Aš jums esu tiek daug skolingas, kad net nesipriešindamas atiduosiu pirmą vietą grupėje (juokiasi). Jeigu mes būsime antri – būsiu laimingas.

– Pastaruoju metu žiniasklaidoje sklinda kalbos, kad Jonas Kazlauskas – vienas pagrindinių kandidatų perimti „Maccabi“ vairą. Kiek jose yra tiesos?

– Aš nežinau. Tai žurnalistų darbas. Taip, kažkas paminėjo jo vardą, o jis tikrai yra labai geras treneris, turintis daugybę patirties. Jūs turite du labai gerus trenerius: Jonas turi daug daugiau patirties, o Šaras žinias ir talentą pasisėmė pats žaisdamas krepšinį („Maccabi“ jau anksčiau domėjosi dabartiniu „Žalgirio“ treneriu – Krepšinis.lt). Žinote, galbūt laikinasis treneris dirbs gerai ir jam bus suteiktas šansas. Bet galbūt vasarą...

– Bet šiuo metu du pagrindiniai minimi Svetislavas Pešičius ir J. Kazlauskas. Kuris iš jų labiausiai tiktų šiai „Maccabi“ komandai?

– Nemėgstu lyginti trenerių, bet ne visuomet vien žiniomis gali pasiekti gerų rezultatų. „Maccabi“ klube yra labai didelis spaudimas – kad ir kas ketina atvykti į komandą, turi žinoti, kad be krepšinio žinių reikės atlaikyti ir spaudimą. O jis Tel Avive – milžiniškas: labai dideli lūkesčiai, investicijos trigubai didesnės nei „Žalgiryje“. Būtent dėl to jie labai atidžiai renkasi trenerius.

– Kai 2014 metais „Maccabi“ netikėtai laimėjo Eurolygą ir Davidas Blattas persikėlė į NBA, klubas pamažu ėmė ristis žemyn ir netgi iškrito iš Europos elitinių komandų sąrašo. Kas pasikeitė?

– Žinote, tai verslas: kartais klubo atstovai nėra patenkinti, kartais pats klubas nėra patenkintas, kartais treneriai sulaukia geresnių pasiūlymų – kad ir D. Blattas išvyko į NBA. Nieko ypatingo, tai tiesiog verslas.

– Dauguma garsių trenerių, kurie treniravo Šarūną Jasikevičių yra ne kartą pareiškę, kad jis dar žaisdamas buvo labai geras treneris. Ar tais metais, kai treniravote Šarą, taip jau įžvelgėte šią savybę?

– Dabar lengva tai pasakyti, tačiau aš tai esu pasakęs dar prieš jam tampant treneriu. Kai jis dar buvo profesionalus krepšininkas, aš ne kartą viešai sakiau, kad jis bus puikus treneris. Jis turi visas tinkamas savybes.

– Kokios tos savybės?

– Be jau įgimtų žinių jis per savo karjerą dar galėjo dirbti su daugybe gerų Europos trenerių, iš kurių daug ko išmoko. Jau būdamas žaidėju jis sugebėdavo atlaikyti įtampą. Tą patį gali padaryti ir apsivilkęs trenerio kostiumą. Net jeigu treneris ir yra atsakingas už visą komandą – jis protingas vyrukas, todėl tikrai gali turėti sėkmingą karjerą.

– O ar Šaras pajėgus tapti vienu geriausiu Europoje?

– Jis iš daug gerų trenerių galėjo pasisemti nemažai patirties, todėl jei tas žinias sugebės sulipdyti kartu su savo žaidimo filosofija, tai manau, kad gali. Aišku, viskas priklauso ir nuo to, kokioje komandoje dirbs. Be to, be psichologinio tvirtumo ir žinių dar labai svarbi yra sėkmė. Tiek aš, tiek jūs tai žinote geriau nei kiti. Aš jums priminsiu 2004-uosius: jeigu tuomet manęs nebūtų lydėjusi sėkmė, mano karjera galėjo pakrypti visai kita kryptimi. Todėl jeigu Šarūną lydės sėkmė, jis pasirinks tinkamą klubą ir tinkamus žaidėjus – gali tapti puikiu treneriu.

– Dauguma lietuvių vis dar prisimena tą skaudų „Žalgirio“ pralaimėjimą 2004 metais Tel Avive...

– Aš jus nuoširdžiai užjaučiu. Tik duokite man savo adresą, aš mielai kiekvieną dieną jums atsiųsiu gėlių. Ypatingai Giedriui Gustui. Kiekvieną savaitę. Žinote, aš iki šiol užjaučiu visus, kurie tą vakarą pralaimėjo ir nepateko į finalo ketvertą. Arvydui Saboniui baigti karjerą viršūnėje būtų buvę nuostabu – jis buvo geriausias Europos žaidėjas, galbūt net vienas geriausių pasaulyje. Bet tuomet sėkmė lydėjo mane. Jeigu Gustas būtų pataikęs bent vieną baudos metimą, aš iki šiol gyvenčiau palapinėje (juokėsi).

– Ar atvykęs į Lietuvą su A. Saboniu prisiminėte tas „Žalgiriui“ nelaimingas rungtynes?

– Kalbėjomės, parodžiau jam nuotrauką, kurioje po rungtynių buvome girti. Pamatęs nuotrauką jis prisiminė tą vakarą restorane, kai laiką leidome kartu. Tąkart smarkiai prisigėrėme (juokiasi). Tas momentas jam buvo labai skausmingas, o man – vienas įspūdingiausių. Bet juk tai sportas.