LKL’25: Milijono vertas taurės finalas

Lietuvos krepšinio lyga per jubiliejinį 25-ąjį sezoną prisimena svarbiausius lygos gyvenimo momentus. Kiekvieną savaitę pateikiame LKL.LT skaitytojams straipsnius apie istorines asmenybes, įvykius ar pasiekimus. Šį kartą – straipsnis apie pirmąjį Lietuvos krepšinio taurės turnyrą, prieš kurio finalą verslininkas ir Seimo narys Antanas Bosas Kauno „Žalgiriui“ už pergalę pažadėjo milijono litų premiją.

SIL–Karaliaus Mindaugo taurės laimėtojas šiemet gaus 40 tūkst. eurų premiją. Dėl tokio paties prizo komandos varžėsi ir pernai. Tačiau 2007-aisiais, kai geriausi klubai rungėsi dėl Lietuvos krepšinio federacijos taurės, apie premijas nugalėtojai galėjo tik pasvajoti.

Tačiau 2007-ieji buvo išskirtiniai metai. Ne tik dėl to, kad LKF taurės turnyras surengtas pirmą kartą. Prieš įnauguracinio turnyro finalą Kauno „Žalgiriui“ buvo pažadėta milijono litų premija.

2007-ųjų finalas vyko Klaipėdoje, Sporto ir žaidimų centre. Pagrindinėje turnyro dvikovoje susigrūmė legendiniai priešininkai – Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“.

Verslininkas ir tuometis Seimo narys Antanas Bosas sukūrė pasakišką motyvaciją finansinių sunkumų kamuotam Kauno klubui – „Žalgirio“ pergalės atveju klubo sąskaitą žadėjo papildyti milijonu litų.

„Lietuvos rytas“ tuomet buvo LKL čempionas. Norėjau paskatinti „Žalgirį“ pakonkuruoti su čempionu, taip ir kilo ši idėja“, – tinklalapiui LKL.LT prisiminimais dalijosi A. Bosas.

„Mūsų finansinė situacija niekada nebuvo blizganti, o pinigų visada reikėjo vakar. Šios premijos mums tikrai reikėjo, kad galėtume išspręsti problemas ir atsiskaityti su žaidėjais. Toks A. Boso sprendimas mūsų nenustebino, jis buvo „Žalgirio“ fanas ir visada važinėjo į rungtynes Kauno sporto halėje“, – tinklalapiui LKL.LT sakė tuometinis „Žalgirio“ generalinis direktorius Gediminas Navikauskas.

Iki lemtingosios vasario 7-osios kauniečiai tą sezoną turėjo nueiti labai sunkų kelią. Vasarą „Žalgirio“ vairą perėmė Ainaras Bagataskis, tačiau latvio vadovaujamas klubas strigo. Eurolygoje per pirmuosius 6 mačus iškovota vos viena pergalė, o specialistui buvo parodytos durys. Naujuoju strategu paskirtas asistentu dirbęs Rimantas Grigas.

„Atėjęs pasakiau, kad jei klubas nori rezultatų, mes turime ieškoti tikro įžaidėjo, – tinklalapiui LKL.LT prisiminimais dalijosi R. Grigas. – Tuomet buvo padarytos klaidos komplektuojant ekipą. Įžaidėju žaidė Marko Popovičius. Visgi jis yra daugiau atakuojantis gynėjas, visada žiūrintis į krepšį. Šioje pozicijoje mums buvo sunku. Kai M. Popovičius žaisdavo įžaidėju, kildavo nesutarimų ir pykčių ekipoje, nes kroatas laiku arba išvis neatlikdavo perdavimo, ypatingai – Tanoka Beardui.“

Reikalai ėmė spręstis, kuomet „Žalgiris“ įsigijo DeJuaną Collinsą. Amerikietis sezoną buvo pradėjęs Bambergo „Brose“ ekipoje, tačiau šiai iškritus iš ULEB taurės, nusprendė keltis kitur. Sausio pabaigoje atvykęs gynėjas atgaivino „Žalgirį“.

„Su tikru įžaidėju galėjome žaisti taip, kaip norime, – dėstė R. Grigas. – Kiekvienas aikštelėje esantis žaidėjas yra maitinamas kamuoliu, kiekvienas gali padaryti taškus, kiekvienas komfortabiliai jaučiasi. Tuomet komandoje yra visai kitas mikroklimatas. Tai yra pagrindinis dalykas. Vyrukai ėmė tikėti, kad gali laimėti. Prieš tai su „Lietuvos rytu“ kautis buvo beviltiška.“

Vasario 7-ąją komandos pasitiko kovingomis nuotaikomis. Naują įžaidėją turėjęs ir pagaliau savąjį žaidimą atradęs „Žalgiris“ bei puikiai Europos taurėję žaidęs „Lietuvos rytas“. Vilniečiai tą sezoną antrajame pagal pajėgumą Europos turnyre nužygiavo iki pat finalo, kuriame turėjo pripažinti Madrido „Real“ pranašumą.

A. Bosas norėjo, kad jo pasiūlyta premija paskatintų „Žalgirį“ konkuruoti su tuomečiais LKL čempionais. Tačiau netikėtai prieš rungtynes atėjusi žinia apie milijoną žaidėjų ausų nepasiekė. Apie tai žinojo tik „Žalgirio“ valdyba ir trenerių štabas.

„Niekada negali žinoti, kaip į tokią žinią sureaguos žaidėjai, – sakė R. Grigas. – Mes to neakcentavome nei prieš, nei per rungtynes. Tokia naujiena gali būti ir psichologinė našta, ir stimulas. Be to, tas milijonas turėjo dengti skolas, o ne keliauti žaidėjų premijoms.“

„Mes su žaidėjais prieš rungtynes niekada nekalbėdavome apie premijas, – klubo filosofiją pasakojo G. Navikauskas. – Niekada nedarydavome jokių veiksmų prieš mačą. Žinojome iš praktikos, kad net pirmaujant finalo serijoje 3-0, negalime važiuoti žaisti ketvirtųjų rungtynių jau suplanavus čempionišką banketą.

Be to, premijos žaidėjams būdavo numatytos kontraktuose. Svarbesnės laimėtos rungtynės – simbolinė 300 ar 500 litų premija. Pinigus gaudavo visi vienodai. Sakykime, 10 tūkst. litų dalindavosi nuo žaidėjų iki administracijos darbuotojų. Komandos kapitonas padalindavo visiems po lygiai.“

Kova dėl milijono litų daug nervų „Žalgirio“ vadovams nekainavo. R. Grigo auklėtiniai šiame finale atsiliekančiųjų vaidmenyje buvo tik pirmosiomis susitikimo minutėmis, o po dviejų ketvirčių „Žalgiris“ jau pirmavo 12 taškų persvara (44:32).

Trečiojo kėlinio pradžioje žalgiriečiai sudavė lemtingą smūgį varžovams iš sostinės, kuomet atliko spurtą 13:1, o pranašumas pasiekė rekordinę 24 taškų ribą (57:33).

„Pamenu, kad tą dieną buvo Vlado Garasto gimtadienis, tai jau yra šventė. Krepšinis, geras žaidimas ir galų gale – pergalė. Emocijų buvo daug“, – sakė A. Bosas.

„Žalgiris“ ne tik iškovojo 22 tūkst. litų vertės aukso ir paladžio detalėmis puoštą LKF taurę, tačiau ir sulaukė milijono litų premijos.

„Arvydas Sabonis paskambino Antanui Bosui ir paklausė, kada jis gali duoti pinigus. A. Bosas paklausė, kada reikia, o Arvydas atsakė, kad kaip visada – jų reikėjo vakar“, – tuometinę finansinę situaciją prisiminė G. Navikauskas.

Solidžią finansinę injekciją „Žalgiris“ gavo savaitės bėgyje. Ji nukeliavo tiesiai į klubo biudžetą bei buvo panaudota žaidėjų ir darbuotojų atlyginimams.

Vienas milijonas litų – ko gero didžiausia visų laikų Lietuvos krepšinio premija už vienas rungtynes. Iš žmogaus, kuris niekaip nebuvo susijęs su „Žalgirio“ klubu.