L.Kleiza. Juodasis čempionatas

Aš puikiai suprantu, ką dabar išgyvena Lietuvos rinktinės vyrai ir trenerių štabas. Suprantu todėl, kad pats esu tai patyręs.

2009-ieji metai buvo juodžiausi metai rinktinėje tiek man asmeniškai, tiek, ko gero, visoje Lietuvos istorijoje. Tokie juodi, kad iki šiol apie tai pagalvojus nėra šansų išvysti kitų spalvų.

Turbūt niekam nereikia priminti. Visi puikiai ir taip atsimena, kokia patrankų mėsa mes buvome tų metų Europos čempionate Lenkijoje. Nors kelias į jį prasidėjo tikrai pozityviai.

Paskutinėse draugiškose rungtynėse atkalėm ispanus 94:72. Nepasakyčiau, kad ta pergalė mums užaugino sparnus ir suteikė neribotą pasitikėjimą savo jėgomis. Nežinau, galbūt iš šono ir atrodė kitaip, bet mes puikiai žinojome, kad tose draugiškose rungtynėse ispanai nežaidė visa jėga. Tiesą sakant, jie tą kartą atrodė labai blogai.

Į čempionatą važiavome kaip nauja komanda, buvome praradę daug pagrindinių žaidėjų. Nevažiavo Šaras, Šiška, Kaukė. Macas jau nebegalėjo važiuoti. Songo nežaidė jau ir 2008-ųjų metų olimpiadoje.

Nepaisant to, į Lenkiją vykome su geromis mintimis. Tikėjome, kad galime nuveikti kažką įsimintino. Jautėmės gerai.

Ir visa tai į šipulius sudaužė jau pirmosios rungtynės. Mače su Turkija pasimatė mūsų problemos. Pralaimėjome 76:84. Taškų skirtumas nebuvo didelis, bet tas pralaimėjimas čempionato pradžioje mus palaužė. Buvome labai nusivylę. Pasitikėjimas dingo. Išvažiavome pasitikėdami savo jėgomis. Po to antausio viduje kažkas pasikeitė.

Antros rungtynės. Varžovas - Lenkija. Bet kuris Lietuvos krepšinio sirgalius pasakytų, kad prieš lenkus Lietuva turi laimėti bet kada. Nesvarbu, kokia būtų sudėtis ar žaidimo kokybė. Ir tai tiesa. Bet tą rugsėjo 8-osios vakarą ta tiesa nebuvo mūsų pusėje. Pralaimėjome ir vėl. 75:86.

Nėra ko slėpti, po pralaimėjimų atsirado pykčių komandos viduje. Pradėjome kaltinti vieni kitus. Išsiskyrė požiūriai.

Trečias mačas. Bulgarai. Laimėjome 84:69, bet rungtynės buvo labai negražios, žaidimas nėjo, o mačą tik šiaip ne taip ištraukėme. Likus penkioms minutėms pirmavome tik 2 taškais.

Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo vienintelė mūsų pergalė tame čempionate. Kas laukė po mačo su bulgarais, prisiminti labai skaudu.

Kitoje grupėje mus daužė, kas tik netingėjo. Atbeldė slovėnai, ispanai, o galiausiai ir serbai. Tai buvo tokie mačai, kuriuose mes išvis neturėjome valčių kažką padaryti.

Nebuvo jokios kovos, jokių galimybių laimėti. Visiškas krachas. Dugnas.

Net dabar, kai atsuku laiką atgal, labai sunku pasakyti, kodėl tas čempionatas buvo toks tragiškas. Žaidimas nesiklijavo ir viskas. Tiesiog.

Aš pripažįstu, kad viena iš tokio blogo čempionato priežasčių buvau aš pats. Žaidžiau prastai ir nesikratau to, prisiimu atsakomybę dėl daugelio dalykų. Tame čempionate man teko žaisti daug pikenrolų, o tai nėra mano stiprybė. Bet aš žinau, kad privalėjau imtis lyderio vaidmens ir to nepadariau. Gal tik pirmą ir paskutinį čempionato mačus sužaidžiau neblogai. Visi kiti buvo kur kas žemiau mano galimybių ribos.

Man išties labai gaila trenerio R. Butauto. Tai – treneris, šalia kurio augau. Po šito juodo čempionato jo karjera rinktinėje baigėsi. Aš labai gerai atsimenu trenerio ištartus žodžius po paskutinių turnyro rungtynių.

„Aš sušikau Lietuvos vardą, sušikau tėvo ir šeimos vardą“, – tada sakė R. Butautas.

Tai nebuvo tiesa. Tuo metu buvo daug emocijų ir daug dalykų buvo pasakyta. Tiesa yra ta, kad kalti buvome visi. Treneris po čempionato atsistatydino, o mes turėjome progą ištaisyti savo klaidas ir padarėme tai 2010-ųjų metų pasaulio čempionate. Gaila, kad ištaisyti klaidų negalėjo R. Butautas. Bet bronza pasaulio čempionate yra ir jo įdirbis ankstesniais metais.

Po čempionato Lenkijoje buvo gėda.

Aš grįžau į Lietuvą ir stengiausi nesirodyti viešumoje. Su draugais išsinuomojome sodybą ir ten tūnojau. Nenorėjau niekur eiti.

Mes nuvylėme Lietuvą, nors žinojome, kad žaisdami už šalį turime visąlaik kovoti dėl medalių, išsaugoti krepšinio istoriją. Kai to nepadarai, normalu, kad apima gėdos jausmas.