Krepšinio ilgaamžis M.Lukauskis prisiminė triumfo metus "Lietuvos ryte"

Mindaugas Lukauskis – vienas ilgaamžiškiausių Lietuvos krepšininkų. 41-erių gynėjo ir lengvojo krašto pozicijose žaidžiantis M. Lukauskis šiuo metu atstovauja Šiaulių „Šiauliams“. Prieš pora savaičių prie komandos prisijungęs krepšininkas savo profesionalo karjerą pradėjo dar 1996 m., kuomet vilkėjo gimtojo Panevėžio „Kalnapilio“ marškinėlius.

​Per beveik ketvirtį amžiaus trunkančią karjerą M. Lukauskis iškovojo daug skambių pergalių, tačiau šviesiausią vietą jo atsiminimuose užima 2008–2009 m. sezonas su tuometiniu Vilniaus „Lietuvos rytu“. „Buvome labai užsivedę ir norėjome laimėti. Tokio sezono turbūt daugiau nebus niekada, nes tiesiog nebėra tiek daug lygų, kad per sezoną galėtum laimėti 5 titulus“, – sako M. Lukauskis.

​Simboliška, kad būtent pasibaigus auksiniam sezonui, 2009 m. liepą, pasaulį išvydo M. Lukauskio sūnus Lukas. Šį sezoną jis kartu su „VKM-I“ komanda siekia pergalių Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (LIDL–MKL). Šioje Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) ekipoje galima surasti begalę žinomų pavardžių.

​​Būtent Tomo Tarasevičiaus vadovaujamoje komandoje pirmuosius žingsnius link profesionalaus krepšinio žengia Kšištofo Lavrinovičiaus, Ramūno Šiškausko, Roberto Javtoko, Kęstučio Marčiulionio, Povilo Čukino, Vitos Kuktienės, Algio Buivydo ir jau minėto M. Lukauskio sūnūs. Praėjusiame sezone pergalių su komanda siekė ir Justo Sinicos atžala, tačiau tėčio karjerai pakrypus į Prancūziją, į šią šalį persikėlė visa šeima.

​Pats M. Lukauskis garsių pavardžių nesureikšmina ir čia pat prisimena pergalingą 2009 m. Europos taurės finalą su Maskvos srities „Chimki“: ​

​„Buvo eilė žaidėjų su begaliniais pinigais ir skambiomis pavardėmis. Bet kuo viskas baigėsi? Žaidžia ne pavardės, ne pinigai ir ne biudžetai. Aikštelėje žaidžia konkretūs žmonės. Lygiai tas pats ir vaikų krepšinyje. Ne pavardės žaidžia. Turbūt kiekvienas kažkiek pažiūri į savo tėtį ir mato, kaip smagu laimėti, džiaugtis ir kaip liūdna pralaimėjus. Todėl jie viską turi pasiekti patys. Reikia žengti į priekį, nuolat tobulėti, tik tada galima tikėtis gerų rezultatų.“

​Su Vilniauskm.lt svetaine bendravęs M. Lukauskis taip pat aptarė pandemijos įtaką krepšiniui ir jo šeimos kasdienybei, akcentavo garbingo žaidimo svarbą.

​– Kaip pandeminė situacija įtakoja jūsų ir jūsų šeimos gyvenimą? – Vilniauskm.lt pradėjo pokalbį su M. Lukauskiu.

​– Kol kas sportuoju, vyksta treniruotės. Vaikai šią savaitę leidžia namuose – atostogos, treniruočių nėra, todėl sportuoja namuose. Taip ir sukamės. Yra tokia situacija ir nieko čia nepakeisi. Saugumas turi išlikti pirmoje vietoje. 

– Kaip sekasi apsiprasti „Šiauliuose“?

– Vyksta procesas. Nėra mums lengva, nesigauna žaidimas, kažkas stringa. Bet visko galima išmokti ir viską galima sutvarkyti. Tam reikia truputį laiko, aišku, tas laikas spaudžia. Reikia pergalių, stengiamės, dirbam ir tiek. Manau, tikrai įsivažiuosime. Pačiam mieste daug nebūnu, dažniausiai tik salėje, namuose ir parduotuvėje. Per laisvą dieną važiuoju namo aplankyti šeimos Vilniuje.

– Daugelis per pirmąjį karantiną pavasarį tam tikrus dalykus atrado iš naujo. Kas tai buvo jūsų atveju?

– Per visą profesionalo karjerą dar nebuvau tiek laiko praleidęs su šeima. Visas krepšinis nutrūko per vieną dieną. Buvo šokas, buvo keista ir liūdna. Vėlgi, sveikata svarbiausia. Kai jau situacija leido, patreniruodavau sūnų lauke – mokėmės ir pačio krepšinio, ir fizinio pasiruošimo. Aišku, teko ir pačiam daugiau individualiai sportuoti. Mums kaip tik gimė trečias vaikas, galėjau padėti daugiau žmonai. Iš vienos pusės – gerai.

​Iš kitos pusės, nenorėjau, kad mano karjerą užbaigtų virusas. Norisi pasitraukti savo noru, o ne kai viską per vieną dieną sustabdo ir „viso gero“. Aš taip nenorėjau. Po kažkurio laiko pradėjau sportuoti su treneriu, pavyko susirasti komandą ir toliau žaidžiu.

​– Kokį įspūdį apskritai palieka naujoji krepšininkų kartą?

​– Gerą. Visi seka NBA, turi savo idealus. Pavyzdžiui, Vasaros lygoje Kėdainiuose mūsų komandoje buvo Augustas Marčiulionis ir Ąžuolas Tubelis. Jauni vyrukai buvo prie mūsų, veteranų, ir jie puikiai tvarkėsi. Aišku, jiems dar tikrai yra kur augti ir kur tobulėti. Jeigu dirbs, daug treniruosis ir tobulės, jie vienareikšmiškai bus Lietuvos rinktinės nariai.

​Būna, kažkas pajuokauja, kad vis daugiau krepšininkų man tinka į sūnus (šypsosi). Tokia susiklostė situacija – mano kūnas man dar leidžia žaisti ir aš vis dar labai noriu žaisti. Pavyzdžiui, šią savaitę žaidėme prieš „Neptūno“ dublerius, kuriuose buvo Mintautas Mockus, Mindaugo Mockaus sūnus. Kažkada žaidžiau su tėčiu, dabar sužaidžiau su sūnumi. Arba Audriaus Mineikio sūnus Nojus. Jau ne kartą teko susidurti su tokiais atvejais. Jausmas, aišku, ir geras, ir keistokas. Džiaugiuosi, kad galimybės man vis dar leidžia žaisti. Nors tai darau jau labai seniai, žaisti man vis dar labai smagu.

​– Ar domitės moksleivių krepšiniu?

​– Labiausiai seku savo sūnaus komandą („VKM-I“, g. m. 2009, autoriaus pastaba). Joje kartu su mano sūnumi žaidžia daug mano draugų vaikų. Kiek leidžia galimybės, ateinu į rungtynes, kai negalima ateiti, stebiu internetu. Teko kartu važiuoti ir į turnyrus, stebėti kovas su Klaipėdos, Kauno, Šiaulių bendraamžiais. Tikrai yra talentingų vaikų. Palyginus kas buvo prieš pirmą karantiną ir dabar, kai kurios komandos padarė nemažą žingsnį į priekį. Tikrai įdomu stebėti visą tą procesą.

​​– Turbūt tokia komanda ir jos treneris sulaukia padidinto dėmesio ir spaudimo? 

– Nepasakyčiau. Bent jau aš stengiuosi į trenerio darbą labai nesikišti. Mes, buvę ar dar esami profesionalai, matę daug trenerių. Teko stebėti kitų komandų palaikymą, kai „ekspertai“ pradeda aiškinti, ką daryti, kada mesti, kada nemesti, kada ir kur bėgti. Mes to nedarome, nebent po rungtynių pasikalbame su vaikais ar treneriu. Tai yra trenerio darbas, jo komanda ir jo filosofija. Jeigu reikia kažkokio patarimo, mes visada galime padėti. 

​O dėl to dėmesio pačiai komandai... Iš savo karjeros patirties gerai žinau, kad žaidžia ne pavardės. Žaidžia krepšininkai. Kai 2009 m. su „Rytu“ laimėjome Europos taurę, mūsų nelabai kas vertino. Buvome tokie eiliniai krepšininkai, o finale žaidėme prieš „Chimki“, kurių pavardės ir biudžetas – nepalyginamas. Carlosas Delfino, Jorge Garbajosa, Kelly McCarty, treneris – Sergio Scariolo. Eilė žaidėjų su begaliniais pinigais ir skambiomis pavardėmis. Bet kuo viskas baigėsi? Žaidžia ne pavardės, ne pinigai ir ne biudžetai. Aikštelėje žaidžia konkretūs žmonės. Lygiai tas pats ir vaikų krepšinyje. Ne pavardės žaidžia. Turbūt kiekvienas kažkiek pažiūri į savo tėtį ir mato, kaip smagu laimėti, džiaugtis ir kaip liūdna pralaimėjus. Todėl jie viską turi pasiekti patys. Reikia žengti į priekį, nuolat tobulėti, tik tada galima tikėtis gerų rezultatų.

​– Puikiai prižiūrite savo kūną. Kokius pagrindinius patarimus apie mitybą ir savo kūno priežiūrą duotumėte jaunajai kartai?

​– Vaikų ir paauglių mityba yra kitokia. Kol vaikai eina į mokyklą, būrelius, visada atsiras ir sausainis, ir bandelė ir taip toliau. Kai esi profesionalas, gali labiau tą kontroliuoti. Valgai pusryčius, per pietus negali per daug prisivalgyti, nes po to vakarinėje treniruotėje bus blogai (šypsosi). Aišku, vaikams reikia daug daržovių, mėsos, vaisių, vitaminų.

​– Kartais būna taip, kad moksleiviai persisotina sporto ir tiesiog išeina į kitą būrelį. Kaip atrasti balansą?

– Treneris turi ieškoti ir surasti tą balansą. Per daug treniruočių vaikams irgi nėra gerai. Vaikų raumenys, kaulai nuolat auga, o kai gauna per didelius krūvius, prasideda visokios ankstyvos traumelės, kas gali turėti įtaką ateičiai. Reikia dėlioti krepšinio ir fizinio parengimo planus, lavinti įvairiais raumenų grupes, bet neperspausti. Tai slidus reikalas, bet reikia mokėti atrasti tą viduriuką, kad vaikas nesitraumuotų, būtų energingas, sveikas. Čia nemažas darbas, bet jį galima įgyvendinti.​

​– Krepšininko rutina kai kam gali atrodyti gana nuobodi – treniruotės, miegas, rungtynės ir vėl viskas iš naujo. Turite savo pomėgių, kurie padeda prasiblaškyti?

​– Po sezono turime tradiciją išvykti į žvejybą. Šiemet nesigavo, bet šiaip turime draugų kompaniją ir kelioms dienoms išvažiuojame. Sėdi valtelėje, prasiplauki, prasipučia galva. 

– Kokie šviesiausi prisiminimai iš profesionalo karjeros, kuri prasidėjo dar 1996 m.? 

– Labiausiai įsimena tos pergalės, prie kurių pats kažkiek prisidėjai, aikštelėje praleidai nemažai laiko. Išskirčiau visą 2008–2009 m. sezoną su „Rytu“, nes visos pergalės mums buvo labai įspūdingos. Buvome labai užsivedę ir norėjome laimėti. Tokio sezono daugiau nebus, nes tiesiog nebėra tiek daug lygų, kad per sezoną galėtum laimėti 5 titulus. Tada juk laimėjome Europos taurę, LKL, BBL, LKF ir Prezidento taures.

​Įsiminė su Prienais iškovota LKF taurė, kai pusfinalyje nugalėjome „Žalgirį“, o finale „Rytą“. Labai malonu, kad pavyko pasiekti pergalių su gimtuoju Panevėžiu. Su Panevėžio sporto mokykla tapome Lietuvos jaunių čempionais, o prieš kelis metus su „Lietkabeliu“ iškovojome LKL sidabrą. Buvo labai geras kolektyvas. Visgi nuo to, kaip tarpusavyje sutaria žaidėjai, kaip treneriai sutaria su žaidėjais, labai daug priklauso. Jeigu nėra „chemijos“, nebus ir rezultato. 2003 m. LKL bronza su „Alita“ – vienas pirmųjų mano laimėjimų. Taip pat buvo žiauriai geras kolektyvas. Labai draugiška komanda ir tas atsispindėjo aikštelėje ir už jos ribų. Tas pasiektas mūsų rezultatas... Tai buvo įspūdinga.

​– Kokius pagrindinius skirtumus pastebite tarp 1996 ir 2020 m. savo komandos draugų? Galbūt tam tikri dalykai išliko?

– Viskas keičiasi. Bet kas moka bendrauti, ieško kompromisų, tokių žmonių charakteriai keičiantis kartoms išlieka panašūs. Tie visi šventimai... Skirtingos kartos ir viskas vyksta kitaip. Pats gyvenimas nestovi vietoje, viskas tobulėja. Dabar nežinau, kas kaip švenčia, nes seniai pavyko kažką laimėti (šypsosi). Anksčiau daug dirbdavome, pasiekdavome rezultatų, galėdavome sau leisti ir švęsti. Tai yra procesas – tu dirbi visus metus ir jeigu tu laimi, tu gali sau leisti džiaugtis ir švęsti. Tai normalu. Visur yra proto ribos. Reikia mokėti ir pralaimėti, reikia mokėti ir džiaugtis.

– Esate ne kartą išrinktas garbingiausiu LKL krepšininku. Niekuomet nekyla noras „trash talkinti“ ar kitaip išvesti varžovus iš kantrybės?

– Tam nėra tikslo. Aš ir sūnų mokau, kad tu turi gerbti varžovą. Tu negali šaipytis, nes anksčiau ar vėliau tai atsisuks prieš tave patį. Kai buvau vaikas, mane irgi taip mokė treneris. Aišku, būna visokių emocijų, bet jeigu tau kažkas kažką šneka, tu savo žaidimu, savo gynyba padaryk taip, kad jis nebešnekėtų. Manau, būti tolerantišku ir garbiu žaidėju kito atžvilgiu yra normalu. Juk tu pats nenorėtum, kad su tavim taip elgtųsi? Tai ir tu nesielk taip, kaip nenori, kad su tavim elgtųsi.​

– Vis daugiau dėmesio skiriate treniravimui. Tačiau taip pat esate sakęs, kad jus traukia ir krepšinio vadyba. Kokiame vaidmenyje save geriau įsivaizduojate baigus karjerą?

– Trenerio. Visgi žinių bagažas yra nemažas, praeita daug trenerių, Balkanų mokykla. Norėtųsi tuo bagažu pasidalinti.