D.Low - apie bendravimą Lietuvoje, netradicinį karjeros sprendimą ir kita

Dar 2010 metais su „Šiaulių“ klubu atsisveikinęs Derrickas Low žinojo, jog pasitaikius progai jis tikrai sugrįš į Lietuvą. Taip ir atsitiko praėjus penkeriems metams – 29-erių metų krepšininkas mėnesio pradžioje priėmė „Pieno žvaigždžių“ pasiūlymą ir atvyko į Pasvalį.

„Niekada neatmečiau galimybės, kad vieną dieną grįšiu į Lietuvą, nes čia yra gera krepšinio lyga. Man patiko patirtis Šiauliuose ir Lietuvoje, todėl visada žinojau, kad jeigu gausiu gerą progą Lietuvoje, tuomet sugrįšiu“, – bendraudamas su oficialia komandos svetaine „bcpienozvaigzdes.lt“ sakė D.Low.

Du prieš tai komandoje įsitvirtinti nesugebėjusius amerikiečius pakeitęs D.Low „Pieno žvaigždėse“ debiutavo itin sėkmingai. „Tete-a-Tete Casino-LKL“ čempionate jis per trejas sužaistas rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 15 taškų, atkovodavo po 2,3 kamuolio bei atlikdavo po 5 rezultatyvius perdavimus.

Pasak paties legionieriaus iš JAV, tokius rezultatus demonstruoti jam leidžia vyriausiojo trenerio Manto Šerniaus pasitikėjimas, kurio indėlį D.Low pabrėžė ir priimant sprendimą sugrįžti į Lietuvą.

Apie tai, pažįstamus žmones Lietuvoje, netradicinį karjeros sprendimą ir Havajus – krepšininko duotame interviu oficialiai komandos svetainei.

– Kuo jus suviliojo galimybė žaisti Pasvalyje?

– Man Pasvalyje suteikė galimybę žaisti ir sugrįžti į krepšinį. Treneris jaunas, bet jis pademonstravo, kad labai nori mane čia matyti. Kai treneris tavimi tiki, tai geras ženklas, kad jis leis žaisti tavo žaidimą. Man tai – labai svarbus dalykas. Nėra protinga vykti į komandą, kurioje treneris bandys tave pakeisti ir versti žaisti kitokiu stiliumi, nei esi įpratęs. Taip nieko nepavyks abiems pusėms. Čia treneris man leidžia žaisti taip, kaip noriu, manimi tiki ir dėl to ši situacija labai gera.

– Esate jau trečias Pasvalio komandos įžaidėjas šį sezoną. Kaip jums sekasi rasti bendrą kalbą aikštėje su komandos draugais?

– Komanda reagavo gerai. Nemanau, kad esu blogas žmogus ar blogas komandos draugas. Mano charakteris, manau, yra mano stiprybė. Svarbiausia yra įgauti komandos draugų pasitikėjimą ir juos taip pat gerbti. Manau, kad esu toks žaidėjas, kuris sutaria su komandos draugais, ir kol kas viskas gerai sekasi.

– Ar Lietuvoje jau spėjote sutikti pažįstamų veidų?

– Tiesą pasakius, Kūčias praleidau su savo senu komandos draugu, Arvydu Šikšniumi. Jis mano labai geras draugas dar nuo „Šiaulių“ laikų. Kai dar žaidėme kartu, prieš šešerius metus jis mane pasikvietė pas savo šeimą į Kretingą per Kalėdas. Kai grįžau rungtyniauti į Lietuvą, paklausiau jo, kaip jam sekasi. Jis man iš karto pasakė: „Turi atvykti į Kretingą, juk Kalėdos!“. Tris valandas važiavau iki Kretingos, tai tolima kelionė, bet buvo verta tai daryti. Vėl pamačiau jo šeimą. Smagu per šventes būti aplink pažįstamus žmones. Man pasisekė, kad turiu tokį draugą ir jo šeimą, su kuria galėjau praleisti laiką.

– Gal susitikote ir su kažkuo kitu iš buvusių komandos draugų?

– Kai tik atvykau į Lietuvą, iš karto nuvažiavau į „Pieno žvaigždžių“ rungtynes Utenoje. Ten pamačiau trenerį Antaną Sireiką ir mes pasikalbėjome. Jis paklausė, kodėl nesakiau, kad atvykstu į Lietuvą. Buvo smagu pasimatyti su juo. Yra ir daugiau pažįstamų veidų – pamenu, kaip žaidžiau prieš Stepą Babrauską. Pamenu Aidą Viskontą, žaidžiau ir prieš jį. Pamenu Mantą Kalnietį ir Martyną Pocių. Iš „Lietuvos ryto“ – Deividas Gailius ir Gediminas Orelikas. Yra daug pažįstamų veidų.

– Praėjusį sezoną jūs visai nežaidėte. Kas lėmė tokį sprendimą?

– Tiesiog nenorėjau žaisti. Norėjau likti namie. Buvau pavargęs nuo žaidimo užsienyje. Norėjau pabūti su šeima, pasilikti namie ir mėgautis tais dalykais, kuriais negalėjau mėgautis, kai 10 mėnesių žaisdavau Europoje. Norėjau daugiau laiko skirti šeimai ir gavau progą praleisti su jais gimtadienius, Kalėdas, Naujuosius metus, Padėkos dieną. Viską, ko negalėdavau patirti anksčiau. Karjeros atžvilgiu tai tragiškas sprendimas, tačiau aš norėjau nusileisti ant žemės ir praleisti daugiau laiko su tais žmonėmis, su kuriais anksčiau nebūdavo progos.

– Kaip į tokį sprendimą reagavo jūsų aplinkiniai žmonės?

– Vienas iš mano agentų sakė, kad turi man darbų, bet jam atsakiau, kad nenoriu žaisti ir lieku namie. Tada jis man sako: „Ką? Gal išprotėjai? Tu vienas mėgstamiausių mano klientų. Nesuprantu“. Šeimos nariai irgi paklausdavo, ką aš veikiu namie. Atsakydavau, kad tiesiog pasiėmiau laisvus metus ir mėgaujuosi namais. Jie niekada manęs nematydavo namie tokiu metu. Kai paaiškinau, jie suprato.

– Gal plaukiojate banglente?

– Nepavadinčiau savęs banglentininku, bet plaukioju su ilgesne banglente, nes ant jos lengviau atsistoti. Kartas nuo karto su ja paplaukioju. Bet aš vis tiek daug sportuoju. Net tada, kai metus nežaidžiau krepšinio, daug treniruodavausi, nes tai mano gyvenimo dalis. Negaliu be to. Negaliu tiesiog pamiršti krepšinio. Daug sportavau ir aikštelėje, ir treniruoklių salėje, laikiausi sportinio režimo. Bet buvau namie, nueidavau į paplūdimį ir mėgavausi šeima.

– Praeityje buvote užsiauginęs itin ilgus plaukus. Kas tai lėmė?

– Universitete, man regis, antraisiais metais, praėjau auginti plaukus. Havajiečiai ir polineziečiai mėgsta augintis ilgus plaukus. Lyg kariai. Havajų universitete yra futbolo komanda ir daugybė jos narių užsiaugino ilgus plaukus. Jų plaukai matydavosi net iš po šalmų. Tuo metu aš universitete ilgėjausi namų ir norėjau priminti, kad esu iš Havajų. Sugalvojau, kad užsiauginsiu plaukus ir jie buvo labai ilgi. Po to žaidžiau Australijoje ir Prancūzijoje, susirišdavau plaukus, bet jie buvo tokie ilgi, kad vis iškrisdavo. Vis reikėdavo juos tvarkytis, todėl tiesiog nusikirpau.

– Ar jaučiate, kad žaisdamas Europoje savotiškai esate ir Havajų ambasadorius, nes mums tai – egzotiškas kraštas?

– Taip, nes nėra daug krepšininkų iš Havajų. Tiesą pasakius, tik aš ir vienas vyrukas, kurį tikriausiai žinote, Rashaunas Broadusas esame krepšininkai. Mes užaugome kartu ir esame geri draugai. Tikrai jaučiame, kad atstovaujame kai kam daugiau nei tik sau.