A.Kieža svajoja apie gimtojo miesto sugrįžimą į LKL (interviu)

JAV, Ukraina, Italija, Kosovas ir toli gražu ne blankiausio ryškumo LKL komandos – tokia solidžia patirtimi gali pasigirti bene ryškiausia pastarųjų dviejų sezonų NKL pirmenybių žvaigždė.

2011 metais naudingiausiu LKL reguliariojo sezono žaidėju tapęs Aurimas Kieža, atsigavęs po sunkios kryžminių kelio raiščių traumos, užuovėją rado namuose. Prieš kiek daugiau nei metus su gimtosios Marijampolės „Sūduva-Mantinga“ rankomis sukirtęs puolėjas turi tik vieną tikslą – savo vaikystės komandą grąžinti į LKL pirmenybes.

„Tikrai dar jaučiu žaidimo alkį ir noriu laimėti titulus. Trokštu su Marijampolės komanda žaisti LKL pirmenybėse“, – savo tikslų neslėpė šiais metais 34-ąjį gimtadienį minėsiantis Kieža.

Nedaug iki NKL viršūnės Kiežos vedamiems marijampoliečiams pritrūko dar praėjusį sezoną. Tąkart pirmą kartą klubo istorijoje į finalinį ketvertą prasibrovę suvalkiečiai karčią piliulę nurijo pusfinalyje ir tenkinosi istoriniais, tačiau toli gražu ne išsvajotais bronziniais medaliais.

Po svajonių neišpildžiusio sezono Kieža nutarė pamėginti dar kartą – vasarą jis priėmė „Sūduvos-Mantingos“ pasiūlymą likti dar metams ir dėl savo sprendimo gailėtis neturėtų. 

Vidutiniškai po 15,4 taško ir po 7,4 atkovoto kamuolio renkantis veteranas akivaizdžiai dominuodamas vis dar dalija pamokas jaunesniems varžovams, o jo vedami sūduviečiai tvirtai žengia turnyrinės lentelės viršūnėje.

Praėjusią savaitę per dvejas rungtynes vidutiniškai po 14,5 taško pelnęs, 7,5 kamuolio atkovojęs ir 20,5 naudingumo balo rinkęs patyręs vilkas pirmą kartą buvo pripažintas naudingiausiu savaitęs žaidėju. Tiesa, patį Kiežą būtent dabar gautas apdovanojimas gerokai nustebino.

„Toks labai įdomus jausmas, šį sezoną turėjau daug geresnių rungtynių, bet dar nebuvau gavęs tokio apdovanojimo. Gal dabar kiti prasčiau sužaidė, o gal komandos pralaimėjo. Naudingiausiu tapau tik su vidutiniška statistika. Sutapimas“, – kalbėjo Kieža.

– Ką jums reiškia toks pripažinimas?
– Pernelyg daug man jis nereiškia, smagu sulaukti tokio pripažinimo, bet per mano karjerą jis nėra pirmas ir tikrai ne pats didžiausias. Bet tikrai malonu.

– Šeštadienio rungtynes prieš Šakių „Vytį“ pradėjote atkarpa 30:2. Kas lėmė tokią įspūdingą mačo pradžią?
– Manau, kad tada mes buvome labai užsivedę, „Vytis“ buvo nugalėjęs geras komandas. Aišku, nereikia pamiršti ir fakto, kad jiems trūko dviejų pagrindinių žaidėjų, su kuriais vaizdas galėjo būti kitoks.

– „Sūduva-Mantinga“ pirmą kartą klubo istorijoje laimėjo reguliarųjį sezoną. Jums tai reikšmingas pasiekimas ar labiau žvelgiate į ateitį?
– Aišku, kad reikšmingas, jei pirmas kartas, tai be jokios abejonės, kad mums tai kažką reiškia. Reguliarusis sezonas labai greitai praėjo, ko gero todėl, kad patyrėme nedaug pralaimėjimų. Kita vertus, mes suprantame, kad atkrintamosiose varžybose viskas keisis ir tokie pasiekimai niekam nebus įdomūs, jei atkrintamosiose pralaimėsime.

– Paskutinį kartą namuose „Sūduva-Mantinga“ suklupo prieš daugiau nei metus. Kas lemia taip ilgai nepalaužtas namų sienas?
– Mes esame jauna komanda, o jauniems žaidėjams namuose žaisti yra daug lengviau. Aišku, minia žmonių visiems padeda. Ypatingai pažiūrėjus į tai, kas mūsų salėje darėsi per rungtynes su „Vyčiu“. Neradę vietos atsisėsti, žmonės stovėjo. Kai susirenka tiek žmonių, juos nuvilti būtų labai gaila.

– Ar lygoje yra komanda, kurią laikote grėsmingiausia varžove?
– Nežinau, nesinori lyginti komandų. Yra ir „Mažeikiai“, taip pat patinka, kaip žaidžia „Žalgirio“ dubleriai. Yra pajėgių komandų ir žinant čempionato sistemą, bet kuri komanda gali iššauti.

– Esate labiausiai patyręs „Sūduvos-Mantingos“ žaidėjas. Jaunesni komandos draugai prašo patarimų?
– Kartais būna tokių atvejų, bet aš pernelyg jų neišskiriu. Kartais prieina Dovis Bičkauskis ar jaunasis Rokas Stankevičius, paklausia patarimo, toliau dirba.

– Esate atstovavęs užsienio bei LKL klubams. Kurį karjeros etapą prisiminti jums yra smagiausia?
– Pamenu, metai praleisti Utenos „Juventus“ komandoje buvo labai smagūs. Tąkart laimėjome BBL Iššūkio taurę, pasispardėme ir LKL kovoje dėl trečiosios vietos. Ir pats gavau nemažai asmeninių prizų. Dėl to buvo labai smagu. Aišku, ketveri metai praleisti Hofstros universitete buvo išties įsimintini. „Šiauliuose“ žaisti taip pat buvo smagu. Visada prisimenu šviežiausias vietas, tad tokia dabar yra Marijampolė.

– Pats esate rungtyniavęs ir Hofstros universitete, kuriame dabar žiba Rokas Gustys. Kokie prisiminimai jums liko iš studijų laikų?
– Kiek seku rezultatus, tai matau, kad iš mano pažįstamų žmonių ten beveik nebeliko. Nei trenerių, nei, savaime suprantama, žaidėjų. Konferencija, kurioje rungtyniauja komanda, taip pat stipriai pasikeitė. Bendras lygis nežinau, ar susilpnėjo, bet jeigu tarp 32 NCAA konferencijų mūsiškė yra viduryje, reiškia, kad lygis pakankamai neblogas. Man labai patiko geografinė universiteto padėtis – jis visai šalia Manhatano, todėl be krepšinio ten tikrai yra ką pamatyti.

– Šiemet jums sueis 34-eri metai. Vis dar jaučiate žaidimo alkį?
– Aš tikrai dar noriu žaisti. Jei sveikata leis, dar ilgai pažaisiu. Tikrai jaučiu žaidimo alkį, noriu laimėti titulus. Labai noriu su Marijampolės komanda žaisti LKL pirmenybėse. Turiu ir asmeninių ambicijų, todėl noro dar tikrai yra. Aišku, šį sezoną liksiu Marijampolėje, bet vėliau negali žinoti. Pirmenybė Marijampolei.